MICHEL VIATTEAU

Dirbau „AFP“ faktų tikrinimo skyriaus Centrinės Europos koordinatoriumi ir mano darbo sritis apėmė tris šalis – Lenkiją, Čekiją ir Slovakiją. Penkerius metus vadovavau „Agence France Presse“ biurui Varšuvoje, o nuo 2020 m. liepos iki 2021 m. sausio užsiėmiau išimtinai faktų tikrinimu. Prisidėjau prie „AFP“ Europos sektoriaus faktų tikrinimo skyriaus kūrimo. Skaičiau ir dalyvavau aptarinėjant bei galutinai formuojant „AFP“ spausdinamus straipsnius. Tai buvo varginantis, bet labai stimuliuojantis darbas. Kalbant apie šiandieninį žurnalistų darbą, ši užduotis yra nepaprastai svarbi, ypač kai esame atakuojami melagingos informacijos, kuri kenkia tiek visuomenei, tiek demokratijai, tiek savarankiškam mąstymui. Baigdamas savo beveik 50 metų trukusią žurnalisto karjerą, ėmiausi, mano manymu, išties naudingos veiklos. 

Mūsų tikslas yra padėti žmonėms netapti melagingos informacijos aukomis. Internetas, neabejotinai atnešęs žmonijai daug naudos, turi savo tamsiąją pusę. Internete sklinda neteisinga informacija, įvairiausios konspiracijos teorijos ir kaltinimai, neigiamai veikiantys socialinį ir politinį gyvenimą, žmonių pasaulio suvokimą. Dezinformacija neretai sėja baimę, nes baimė yra pagrindinis viešąją nuomonę valdantis instinktas. Būtent ja dažniausiai ir remiasi skleidžiantieji melagingą informaciją. Žinoma, kartais už to slypi finansinė motyvacija, nes platinant melagienas galima užsidirbti. Mūsų misija yra stabdyti šią milžinišką dezinformacijos bangą, atskleisti tam tikrus melagingos informacijos atvejus ir kartu mokyti žmones atpažinti melagienas ir joms nepasiduoti. Būtent taip, trumpai tariant, matau mūsų misiją. 

Su dezinformacija kovojame pirminiu, pamatiniu lygmeniu, tačiau svarbu ją analizuoti, atrasti jos šaltinius, paslėptus finansinius srautus bei politines ir socialines motyvacijas. Tai turėtų būti mokslininkų, analitikų ir ekspertų darbas.  Tuo tarpu mes nuoširdžiai stengiamės reaguoti į melagingus teiginius, kaip, tarkim, konspiracijos teoriją, kad COVID-19 pandemijai vadovauja Billas Gatesas, siekiantis sumažinti pasaulio populiaciją. Įrodėme, kad šis teiginys neteisingas, paaiškinome, kuo rėmėmės taip galvodami ir kaip tai galima patvirtinti. Tiesiog stengiamės įtikinti žmones, kurie, deja, yra linkę tikėti šiomis teorijomis. Čia vėl savo darbą atlieka baimė, verčianti žmones ieškoti paprasto įvykių paaiškinimo, o mes stengiamės pateikti atsakymus.

Taip pat egzistuoja konspiracijos teorijas, kad 5G tinklas kažkaip susijęs su COVID-19 ir turi baisų neigiamą poveikį žmonių sveikatai. Ši teorija plinta daugelyje pasaulio dalių. Mūsų faktų tikrinimo tarnyba veikia 39 šalyse, šią konspiracijos teoriją matėme sklindant Jungtinėje Karalystėje, Italijoje ir net Afrikoje. Kai Italijoje sudegė antenos stiebas, iškart pasipylė melagienos – nepaisant to, kad ten net nebuvo jokios 5G antenos – kad „tai 5G tinklo oponentų darbas. Šis tinklas yra mirtinas pasaulinės konspiracijos pasitelktas ginklas, bet, laimė, žmonės jį sudegino“. Šios konspiracijos teorijos egzistuoja visose pasaulio dalyse, o tai yra pavojinga. 

Mums sudėtingiausia tai, kad susiduriama su tiek politiniais, tiek tarptautiniais iššūkiais. Deja, egzistuoja politinių aktyvistų grupės ir slaptos tam tikrų šalių tarnybos, kurios yra aiškiai ir konkrečiai suinteresuotos pateikti melagingą informaciją ir daro tai vis geriau. Tai – rimtas iššūkis, nes melagienos formuojamos įtikinamai, o klaidinga informacija pateikiama kaip iš pažiūros patikimi moksliniai argumentai. Netgi pridedamos nuorodos į galbūt niekada neegzistavusius arba fiktyvius tyrimus. Tai – labai rimtas iššūkis, viršijantis vidutinio žurnalisto ar faktų tikrintojo galimybes, todėl jo turėtų imtis ekspertai. Tuo tarpu mes bandome su tuo kovoti, atrasdami ir tikrindami aukštos kokybės klastotes. 

Įdomu tai, kad melagienos visose šalyse atrodo kone identiškai. Straipsniai neretai yra praktiškai pažodiniai to paties teksto vertimai. Kai kuriais iš jų siekiama kovoti, pavyzdžiui, su NATO, Europos Sąjunga, kitais – pasėti nepasitikėjimą ar baimę visuomenėje, skatinant destrukciją socialiniame ir politiniame gyvenime. Tai vienas esminių iššūkių. Antrasis iššūkis, deja, yra tai, kad interneto vartotojai stokoja atitinkamo lygio žinių ir smalsumo. Galbūt skamba arogantiškai, nes pateikiame save kaip labiau išmanančius, bet taip yra. Žmonės nesistengia ieškoti tikslios informacijos rimtuose šaltiniuose, nes šie jiems neretai atrodo nuobodūs ir sunkiai suprantami.  

Trečiasis iššūkis, galbūt kiek mažiau pavojingas, yra tai, kad savo nuomonę reiškiantys asmenys neretai būna labai emocingi. Jie į problemą nežvelgia kaip į mįslę, kurią reikia apgalvoti, išstudijuoti ir kažkokiu būdu išnarplioti. Tam tikri klausimai išprovokuoja stiprias emocijas ir internautai į juos reaguoja.  Kartais jie priešinasi mūsų faktų tikrinimo veiklai, įtariu, kad kovoja ir su mokslininkais, tik šiuos greičiausiai sunkiau pasiekti. Kitaip tariant, kai kurie internautai kaltina mus esant konspiracijos tinklo dalimi: buvome kaltinami, kad esame apmokami, pavyzdžiui, Billo Gateso, didelių farmacinių bendrovių ar slaptųjų tarnybų. Laimė, tiesa ta, kad mums niekas nemoka. Stengiamės dirbti savo darbą, kurį laikome būtinu. Tik, deja, šias emocijas sunku atsverti, nes konspiracijos teorijas skleidžiantiems žmonėms nelabai įmanoma ką paaiškinti. Tai – trečiasis iššūkis. 

Turime tris sprendimus. Vieną jų vadiname „kamuoliuko mušinėjimu“ – po vieną demaskuojame individualius melagingos informacijos atvejus. Dirbame su „Facebook“ ir darome tai sėkmingai. Mums informaciją nurodžius kaip neteisingą, „Facebook“ prideda mūsų straipsnį prie žiniatinklio įrašo ir taip pridengiamas klaidingas įrašas. Tai – ne cenzūra, o tarsi lyg savotiška pilka užuolaida, kuria „Facebook“ pridengia turinį, nurodydami: „Nepriklausomas faktų tikrintojas nustatė, kad šis įrašas yra klaidingas, daugiau sužinoti galite čia.“. Norintieji gali perskaityti patikrintą versiją arba originalų įrašą su klaidinga informacija. Nepriklausomi tyrimai parodė, kad 60 % žmones visame pasaulyje pasiekiančios informacijos pereina per  „Facebook“ platformą. Deja, seniesiems geriesiems laikraščiams paskutiniu metu ne itin sekasi. 

Kitas esminis sprendimas – šviesti žmones ir padėti jiems suvokti, kiek daug aplinkui melagienų. Žmonės turėtų tai žinoti nuo pat pradžių, o suvokdami pavojų, galėtų geriau jį atpažinti. Tiesa, tam būtina mokyti juos atskirti faktus nuo nuomonių, aiškinti, kaip atrodo melagienos ir kaip jos kuriamos bei kas jas generuoja ir kodėl. Viliuosi, kad šios žinos leis bent daliai gyventojų įgyti imunitetą dezinformacijai ir žmonės nustos tikėti, kad viskas, kas pasirodo kompiuterio ekrane, neabejotinai yra tiesa – taip, kaip kažkada buvo tvirtinama, kad jei kas parašyta laikraštyje, tai privalo būti tiesa.  

Trečiasis sprendimas –  kelti visuomenės gyvenimo lygį ir švietimą. Panašu, kad žmonės, kuriuos mažiau gąsdina besikeičiantis pasaulis ir kurie džiaugiasi patogesniu gyvenimu, turi daugiau laiko savarankiškiems apmąstymams apie tai, kas yra tiesa, o kas ne, taip pat geriausiai susigaudo, kas vyksta aplinkui. 

Džiaugiuosi būdamas naujienų agentūros žurnalistas ir galėdamas daugybę metų teikti tokio paties tipo informaciją įvairaus pobūdžio žiniasklaidos priemonėms – dešiniųjų, kairiųjų, nepriklausomoms ir kt. Sugebėjau išmokti tekstuose, kuriuos rašau ar kurių rašymui vadovauju, nepalikti paslėptų nuomonių.  Žurnalistui, dirbančiam naujienų agentūroje, ypač pasaulinėje, tai yra būtina savybė. Mūsų tekstai skirti palestiniečiams ir izraeliečiams, amerikiečiams ir žmonėms iš Irako ar Afganistano. Pateikiame sausus faktus. Kartais gali atrodyti, kad mūsų tekstai mažiau patrauklūs, nes skaitytojui reikia aštriai išreikštos nuomonės, paaiškintos rašančiojo. Tačiau čia ir slypi skirtumas tarp naujienų agentūrų ir nuomonę formuojančių žiniasklaidos priemonių. Visą gyvenimą dirbau naujienų agentūroje ir manau, kad toks požiūris yra įmanomas. Tuo pačiu metu suprantu, kad daugumai skaitytojui sunku atskirti faktus nuo nuomonių ir kad jie net ir nesąmoningai rinksis skaityti tai, kas atitinka jų įsitikinimus. Vieni renkasi „Gazeta Wyborcza“, kiti – „Gazeta Polska“.   

Žinoma, tai nereiškia, kad agentūrų žurnalistai negali turėtų savo pažiūrų. Net tai, kuriuos faktus aprašome, pasirinkdami, kurie iš jų yra esminiai, o kurie ne, galima laikyti tam tikra nuomonės išraiška, kaip ir tai, kokį pavadinimą ar įžanginę pastraipą nusprendžiame dėti, arba tai, kas pateikiama paskutinėje pastraipoje, kurią skaitytojas galbūt skaitys o gal ir ne. Būtent todėl kartais esame kaltinami, kad tam tikra prasme taip pat manipuliuojame informacija. Mėginame to kaip įmanoma išvengti, pasitelkdami vadinamąjį „žmogiškojo intereso“ kriterijų, t y. paklausdami, kas yra svarbu žmonėms, ir tai aprašydami neutraliausiu būdu. Buvo netgi mėginta įdiegti sunkiai taikomą principą, kad derėtų vengti būdvardžių, atspindinčių autoriaus vertinimą. Pavyzdžiui, nesakome, kad kažkas pasakė gerą kalbą. Tiesiog konstatuojame, apie ką jis ar ji kalbėjo. Ar kalba buvo gera ar ne, galime suprasti iš reakcijos – ar kalba buvo sutikta plojimais ar švilpimu. Būtent tokius faktus ir turėtume pateikti. 

Dominuojantis – COVID-19, taip pat antiskiepininkai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusiję su pandemija, tačiau kai kurie žmonės abu dalykus suveda į vieną konspiraciją.

Klaidinga informacija dažnai remiasi atvaizdų, fotografijų ar filmuotos medžiagos manipuliavimu. Afganistane filmuotas filmas gali būti panaudotas norint iliustruoti tai, kas vyksta Izraelyje, didžiulės demonstracijos nuotrauka gali būti iliustruojamas visiškai kitas įvykis. Pavyzdžiui, vaizduojant demonstraciją prieš skiepus, į kurią beveik niekas nesusirinko, buvo panaudotas protestas prieš Slovakijos vyriausybę po žurnalisto Jano Kuciako mirties. Šiuos triukus sąlyginai lengva atpažinti, turime įrankių, leidžiančių lengvai rasti panaudotas nuotraukas ir patikrinti, iš kur jos paimtos ir kas iš tiesų ten vaizduojama. Kalbant apie šiuos įrankius konkrečiau, egzistuoja tokios paieškos sistemos kaip,, tarkime, „Google Image“, bet yra ir „Yandex“, rusiška paieškos sistema, kartais veikianti netgi geriau nei „Google“. Dabar taip pat kuriami algoritmai, leidžiantys pagal raktinius žodžius rasti daug itin svarbios informacijos. Tarkime, nustačius melagingą informaciją, kurioje vartojama tam tikra žodžių seka, algoritmas gali internete rasti kitų to paties turinio tekstų. Taip pat jau kuriami algoritmai, leidžiantys rasti melagingą informaciją per emocinę kalbą. Padedami „Facebook“, mes naudojame gerokai paprastesnį įrankį, padedantį rasti informaciją, kuri gali būti netiksli, ir ją analizuoti: kalbu apie internete plačiai išplitusią arba daug neigiamų komentarų sulaukusią informaciją. Tada patys atliekame nepriklausomą tyrimą, norėdami įsitikinti, ar tai tiesa ar ne, nes tokių komentarų sulaukia ir tiksli informacija. 

Pandemijos pradžioje vienas mūsų faktų tikrintojas Slovakijoje aptiko vaizdo įrašą, kuriame tariamai rodomas Uhano miestas, kuriame prasidėjo pandemija. Įraše matosi daugybė gražių dangoraižių, tiltų ir greitkelių. Padedant mūsų Kinijos skyriui, žurnalistas atrado, kad vaizdo įraše rodomas visai ne Uhano miestas, o įvairūs kiti miestai. Tyrimas buvo itin sunkus ir varginantis – šiame dailių dangoraižių rinkinyje reikėjo atpažinti visus miestus, iš kurių atkeliavo pastatų nuotraukos, tačiau nepriklausomas tarptautinis faktų tikrinimo tinklas straipsniui suteikė „savaitės faktų patikros“ titulą.

Mus taip pat pasiekė informacija iš Belgrado, kad dėl ventiliatoriaus gedimo ligoninėje, į kurią kreipėsi, mirė pacientas. Sveikatos ministras tai paneigė ir jo žodžiai paplito po internetą. Nustatėme, kad ministras visgi teigė netiesą, aprašėme atvejį, o tai sukėlė audringą Serbijos vyriausybės reakciją. Tiesa, savo teiginiams pagrįsti turėjome svarių įrodymų ir mums pavyko išsisukti be problemų. 

Po truputį ima atsirasti institutų ir universitetų programų, besiimančių dezinformacijos problemos. Manau, kad esame šio proceso pradžioje, tačiau einame teisinga linkme. Taip pat įsteigta palyginti daug faktų tikrinimo tarnybų, veikiančių tame pačiame lygmenyje, kaip ir mes, naujienų informacijos agentūros ir žiniasklaidos priemonės. Lenkijoje jų turime keletą – ne tik „AFP“, bet ir „Kontakt24“, „Discovery“ grupės skyrių, „TVN“ televiziją. Toks skyrius yra, kiek žinau, netgi „Gazeta Wyborcza“ dienraštyje; Lenkijos spaudos tarnyba (PAP) turi „CyberDefence24“, „FakeHunter“. Dar egzistuoja „Demagog“ grupė, veikianti keliose šalyse: Lenkijoje, Čekijoje ir Slovakijoje. Taigi, į dezinformaciją reaguojama. 

Taip pat egzistuoja dar tik pradedamas Europos projektas, kuriuo bus siekiama šias pastangas finansuoti per tris sritis.  Šiame Europos Sąjungos organizuojame viešajame konkurse dalyvavo ir „AFP“. Projektu bus siekiama sukurti bendrą akademinę, žurnalistinę ir komunikacinę platformą, padėsiančią pasiekti visuomenę, o šioms trims sritims vadovaus mokslininkai ir universitetai. Tiesa, bus įtraukiami ir faktų tikrintojai, organizacijos labai plačiai švies visuomenę per atviras konferencijas ir kitokio pobūdžio renginius. Tokie renginiai jau vyksta Prancūzijoje, pvz., „Žiniasklaidos savaitė mokyklose“: dalyvaujant žurnalistams, įvairių tipų organizacijos vyksta į vidurines mokyklas ir aiškina, kaip veikia žiniasklaida ir kaip kovoti su melaginga informacija. Mano kolegos Prancūzijoje dirba su mokytojais, informuodami, kaip šiomis temomis šviesti savo mokinius. Jei bus sukurtos šios Europos platformos – ir ES turės tam biudžetą – svarbiausiose ES šalyse veiks kovos prieš dezinformacijos centrai. Stebime priemonių, skirtų reaguoti į melagingą informaciją ir jos sklaidą ES lygmeniu, plėtrą. Kiek žinau, „START2THINK“ taip pat prisideda prie šio Europos puolimo ir tai labai sveikintina. Lenkijoje Lenkijos spaudos agentūra kartu su įvairiomis faktų tikrinimo bendrijomis stengiasi organizuoti internetines dirbtuves ir konferencijas, leidžiančias keistis informacija ir judėti į priekį. Taigi, vyksta daug visko, bet vis dar esame in status nascendi.

Interviu iš 2021 m. kovo