Kaip apibūdintumėte savo organizacijos misiją ir kompetenciją žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo, kritinio mąstymo, faktų tikrinimo ir kovos su dezinformacija srityse?
Oficialiai žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo paskaitos mūsų universitete nedėstomos, tačiau šios sąvokos egzistavimą galima matyti įvairiais lygmenimis. Žinoma, labiausiai visus domina faktų tikrinimas ir kova su dezinformacija. Savo studentams sakau, kad melagienos nėra jokia naujiena, jos visada egzistavo, tačiau anksčiau nebuvo socialinių tinklų, leidžiančių joms plisti tokiu mastu. Faktai turėtų būti nuolat tikrinami ir tik tada viešinami.
Kokie yra pagrindiniai jūsų organizacijos sukurti šaltiniai, kuriais norėtumėte pasidalyti?
Neabejotinai viskas, ką darome tiriamosios žurnalistikos srityje. Taip pat norėčiau rekomenduoti „Faktograf“, Zagrebo organizacijos, aktyviai veikiančios faktų tikrinimo įstaigų tinkle, darbus:https://faktograf.hr/.
Kokie, jūsų manymu, yra trys pagrindiniai iššūkiai kovojant su dezinformacija jūsų šalyje?
Sakyčiau, kad nors ir esame demokratinė šalis ir pasižymime visais modernios visuomenės bruožais, visuomenė vis dar nepakankamai įsitraukia. Taip pat turime žurnalistų, kurie siekia rašyti apie tiesą ar bent prie jos priartėti, tačiau vargsta mėgindami išgyventi, nes juos šantažuoja pats gyvenimas: jie yra priversti galvoti apie savo vaikus, savo šeimas, jie negali tiesiog lengva ranka mesti: „Išeinu iš darbo“. Kroatija – maža šalis ir, palikę savo darbo Zagrebe, jie Splite naujo gali ir nesusirasti. Situacija labai sudėtinga, todėl manau, kad didžiausi iššūkiai yra šie: neišsivysčiusi demokratija, pasyvi visuomenė ir gyvenimo į kampą stumiami žurnalistai. Pilietinė visuomenė vaidina svarbų vaidmenį, jis savo funkciją atlieka, tačiau negali išspręsti visų problemų.
Ar galite įvardyti tris sprendimus, kuriuos įgyvendinote ar norėtumėte rekomenduoti kovojant su dezinformacija, stiprinant kritinį bendruomenės mąstymą ir kuriant visuomenės atsparumą dezinformacijai?
Tai labai sudėtingas klausimas. Tik pasakysiu, kad žaviuosi žmonėmis, kurie teigia, kad gali pademonstruoti, kaip atpažinti melagienas. Nemanau, kad egzistuoja žmogus, kuris galėtų jus to išmokyti, galite tik patys save šviesti, pasitelkti visas savo smegenų pilkąsias ląsteles ir nutarti: tai kvaila, nenoriu būti šitos informacijos mulkinamas ar mulkinama, neskaitysiu šio straipsnio, nes tai yra mano laiko švaistymas. Turime mokyti žmonės naudotis socialiniais tinklais, netapti nuo jų priklausomais, nebesileisti valdomiems kartais didžiulio smalsumo, nepasiduoti antraštiniam masalui. Manyčiau, kad turėtume treniruotis mažiau laiko švaistyti kvailiems dalykams, kurių – begalė. Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į mūsų įpročius, skatinti geresnį švietimą, o ne „studijas“ „Google“, ir, žinoma, padėti pilietinei visuomenei kurti kovos prieš dezinformaciją tinklą.
Kokie yra trys esminiai įvykiai ar datos, kurie šiemet paskatino su dezinformacija susijusią veiklą?
Manau, kad pandemija buvo pirmasis reiškinys, paskatinęs neregėto masto dezinformaciją ir į jos spąstus įviliojęs daugybę žmonių. Todėl mano atsakymas būtų: korona, korona, korona.
Gal papasakotumėte apie kokius nors su dezinformacija susijusius atvejus, apie kuriuos sužinojote, kuriuos pastebėjote ar iškėlėte į viešumą?
Buvo daug dezinformacijos apie koronaviruso situaciją: teiginių, kad virusas neegzistuoja, kad nuo jo išsigydyti galima vitaminu C ir daugybė kitų absurdiškų teorijų.
Kurie žinomi jūsų šalies ar ES veikėjai, jūsų nuomone, šiandien atlieka didelį vaidmenį žiniasklaidos priemonių raštingumo srityje?
Nesu tikra, ar galėčiau ką nors išskirti. Šioje srityje yra daugybė išsilavinusių žmonių ir universitetų dėstytojų. Manau, kad žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo reikėtų mokyti mokykloje – nuo jauniausio amžiaus iki universiteto. Tiesa, apie Kroatiją nieko ypatingo negaliu pasakyti.
Interviu skelbtas 2021 metų balandį.
fot. Sasa Zinaja
GORDANA VILOVIC
Zagrebo politikos mokslų universiteto prodekanė
Atsakinga, siekianti įtraukimo, konstruktyvi
JUDITA AKROMIENE